Ilgakojis lakišius
Mažiau reiklus buveinės dirvožemio drėgnumui, todėl gerai auga ir gana sausose vietose (pakelėse, ant geležinkelio sankasų ir kt.). Iki tam tikro lygio didėjant vietinių augalų konkurencijai, ilgakočiai lakišiai išauga aukštesni, gausiau šakojasi ir subrandina daugiau sėklų, o šių kiekis yra viena iš svarbiausių spartaus plitimo priežasčių. Sparčiai augantys ir gana tankius sąžalynus sudaro dumblingose upių pakrantėse, kur daro neigiamą poveikį žemaūgių pionierinių augalų bendrijoms ir dumblingų pakrančių buveinėms. Europoje aptinkama svetimžemio ilgakočio lakišiaus hibridų su vietiniu triskiaučiu lakišiumi, todėl kyla grėsmė vietinės rūšies populiacijų stabilumui. Siekiant išvengti tolesnio rūšies plitimo, rekomenduojama sąžalynus nuolat nupjauti (visą vasarą ne rečiau kaip kas mėnesį) ir neleisti subrandinti sėklų. Jeigu ilgakočių lakišių nedaug, juos galima išrauti prieš žydėjimą arba jo pradžioje. Nupjautą žolę, jeigu nesusidariusios sėklos, galima panaudoti kompostui. Cheminių naikinimo priemonių taikyti dažniausiai negalima, nes šie invaziniai augalai įsikuria vandens telkinių apsaugos zonoje. Apsilankius upių ar kitų vandens telkinių pakrantėse, būtina surinkti prie drabužių prikibusias lakišių sėklas ir jas sudeginti.
