Šluotinis sausakrūmis
Šaltomis žiemomis šluotiniai sausakrūmiai apšąla, tačiau pavasarį lengvai atželia. Daugiausia žalos padaro smėlynų ir sausų pušynų buveinėms – jose nustelbia vietinius augalus. Kadangi šluotiniai sausakrūmiai sudaro simbiozę su azotą fiksuojančiomis bakterijomis, jie pakeičia dirvožemio sudėtį ir susidaro sąlygos skverbtis azotamėgiams augalams. Dėl to pakinta visų organizmų rūšių įvairovė. Siekiant užkirsti kelią tolesniam šluotinių sausakrūmių plitimui, draudžiama juos sodinti dekoratyviniuose želdynuose, esančiuose arti smėlynų ir saugomų teritorijų. Norint apsisaugoti nuo savaiminio plitimo sėklomis, vasaros pradžioje reikia nupjauti antžeminę dalį, tačiau taip kontroliuojami augalai nesunyksta daug metų. Veiksmingiausia šluotinius sausakrūmius naikinti juos išraunant. Šaknų sistema gana nedidelė ir jie lengvai išsirauna. Tinkamiausiais laikas šluotinius sausakrūmius rauti – nuo balandžio iki birželio vidurio.
